Vienkartinės pakuotės yra šių laikų patogaus ir greito gyvenimo atspindys. Kasmet sunaudojama 500 mlrd. vienkartinių puodelių. Kiekvieną minutę pasaulyje panaudojama daugiau nei milijonas plastikinių maišelių. Kiekvieną sekundę nuperkama maždaug 20 tūkst. plastikinių butelių. Deja, bet tik mažiau nei 50 proc. iš jų yra perdirbami. „Eurostat“ duomenimis, Europos Sąjungoje (ES) kiekvienas gyventojas per metus vidutiniškai sukuria 31 kg plastikinių pakuočių atliekų, o kasmet bendras tokių atliekų kiekis išauga iki 15,8 mln. tonų. Metinėmis plastiko atliekomis būtų galima keturis kartus apjuosti Žemę. Faktai kalba patys už save, todėl imamasi veiksmų siekiant sumažinti šiuos bauginančius skaičius.
ES pozicija vienkartinių pakuočių klausimu griežtėja – šį spalį Europos Parlamento pritarimo sulaukė vienkartinių plastiko gaminių draudimas. Atsiranda daugybė akseleravimo programų žaliosioms inovacijoms, o pakuočių pagaminimui naudojamų medžiagų keitimo rodikliai atskleidžia, kad pakuotė nebėra vien tam, kad atliktų savo pirmines funkcijas – apsaugotų gaminį, išlaikytų jo kokybę.
„Šiuo metu pakuočių sektorius turi labai rimtai galvoti apie aplinkosaugą – kokias medžiagas renkasi, kokie galimi atliekų tvarkymo būdai skirtingose rinkose ir pan., nes šiuolaikinis vartotojas bei ateinančios kartos tapatina save su gaminiais, prekių ženklais, kuriuos vartoja, o tendencijos yra labai aiškios – vartotojai darosi sąmoningi, todėl nori matyti prekių ženklų atsakomybę aplinkos atžvilgiu“, – tikina Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (KTU APINI) doktorantė Valdonė Šuškevičė.
Pasak jos, vyksta labai spartus perėjimas nuo „vienkartinės“ visuomenės prie naujų paslaugų, prekių bei verslo modelių.
„Gyvename labai įdomiame laikotarpyje, kai aplinkosauga įgauna rimtą vaidmenį. Bent jau Vakaruose įmonės pasiruošusios investuoti į aplinkosaugos specialistus. Tik Lietuva vis dar šiek tiek senamadiška šiuo klausimu“, – pastebi V. Šuškevičė.
Susirūpinimas aplinkosauga – ir universitete
KTU APINI doktorantė, rengianti disertaciją apie vienkartinių greito maisto pakuočių medžiagų valdymą ir įtraukimą į žiedinę ekonomiką keliais lygmenimis – medžiagų atgavimu ir pakartotiniu naudojimu, šiuo metu pagal akademinių mainų programą „Erasmus+“ studijuoja Lapenrantos technologijos universitete (LUT) Suomijoje.
V. Šuškevičė tikina šį universitetą pasirinkusi neatsitiktinai – būtent jį doktorantė atrado kaip stiprų pakuočių sektoriaus dalyvį. Be to, universitete atsispindi suomių kultūra, o Suomija turi gilias tradicijas popieriaus gamybos pramonėje bei pakuočių sektoriuje.
„Įdomu tai, kad maisto servisas universitete paremtas savitarna: tiek į lėkštę susikomplektuoti maistą, tiek pavalgius susitvarkyti indus ir maisto likučius reikia patiems“, – teigia ji.
LUT turi žaliąjį universiteto miestelį (angl. Green Campus), o LUT strategijoje kaip ilgalaikiai tikslai atsispindi atsakomybė aplinkai bei žiedinė ekonomika.
„Universitete kavą perkant vienkartiniame puodelyje ji kainuoja 2,20–2,40 eurų. Tuo tarpu daugkartiniame ar savo puodelyje – 1,00–1,20 eurų. Tai kavinių savininkai vadina žaliąja universiteto politika“, – pasakoja V. Šuškevičė.
Daugelis Lietuvos įmonių vis dar abejingos
Anot KTU doktorantės, Suomija turi puikius atsakingų verslų pavyzdžius, daug dėmesio skiria inovacijoms, ypač alternatyvių pakuočių medžiagų tyrimams.
„Gerai žinomos tokios suomių įmonės, kaip „Stora Enso“, „Kotkamills“, „Huhtamaki“, „VTT“, „L&T“ bei kitos, yra pavyzdžiai, kuriuos Lietuvos verslininkams verta patyrinėti ir pasisemti gerosios patirties“, – mano V. Šuškevičė.
Ji tikina, kad Lietuvoje tik nedaugelis įmonių imasi ieškoti tvaresnių alternatyvų savo produktams, procesams ar prisiima atsakomybę už savo gaminius, be to, tik prispaudus draudimams imasi veikti.
„Užtenka vien pažiūrėti, kokių specialistų ieško suomių kompanijos: sustainability researchers (liet. tyrėjų tvarumo srityje), circular economy strategists (liet. žiedinės ekonomikos strategų), environmental scientists (liet. mokslininkų, tyrinėjančių aplinką), o PhD pozicijos siūlomos pagal kontraktą įmonėse dirbant su tvarių technologijų kūrimu – to nerasi Lietuvos rinkoje“, – sako V. Šuškevičė.
„Lietuvoje labiau patys vartotojai susirūpinę gaminiais, jų daromu poveikiu aplinkai ir reikalauja pokyčių, o čia, Suomijoje, įmonės investuoja į inovacijas ir nelaukia draudimų“, – priduria ji.
Imasi įvairių iniciatyvų
V. Šuškevičė Suomijoje ne tik studijuoja, bet ir atlieka tyrimą, susijusį su universiteto kavinėse susidarančių vienkartinių pakuočių prevencijos potencialo įvertinimu.
„Renkama informacija, kiek vienkartinių pakuočių susidaro universitete, kokios jų medžiagos, kaip rūšiuojamos ir kokios šių pakuočių prevencijos galimybės, atsižvelgiant į universiteto struktūrą, studentų įpročius, kavinių veikimo modelius bei technologines galimybes“.
„Šis tyrimas sulaukė susidomėjimo – galbūt užsimegs projektas su suomių įmone, kuri nori mažinti savo veikloje sunaudojamų vienkartinių pakuočių daromą poveikį aplinkai“, – atskleidžia V. Šuškevičė.
KTU APINI doktorantė LTU taip pat iniciavo renginį „NextGen Cup LUT: Design Global Packaging Challenges and Opportunities“. Tai – tarptautinio konkurso „NextGen Cup Challenge“, organizuojamo didžiausių pasaulio gamintojų, tokių kaip „McDonalds“, „Starbucks“, „Coca-Cola“, dalis.
Šie prekių ženklai suvienijo jėgas kovai su plastiko atliekomis ir iki 2021 m. užsibrėžė pakeisti perdirbimui netinkančius vienkartinius indus į ekologiškus ir 100 proc. perdirbamus gaminius. Konkurse gali dalyvauti visi, norintys pateikti savo pasiūlymus.
„Renginiu siekėme padėti studentams paruošti idėjas pagal konkurso „NextGen Cup Challenge“ nustatytas gaires, suteikti mentorystę bei reikiamas žinias apie „design-thinking“ koncepciją, padėti praktiškai taikyti šiuos metodus idėjų generavime“, – pasakoja V. Šuškevičė.
Ji tikina, kad puodeliai kavos išsinešimui net ir po ilgų metų ieškojimų ir iniciatyvų išlieka problema, apie kurią jau sklando mitai, be to, pilna klaidinančios informacijos. Skirtingos rinkos turi skirtingas perdirbimo ir atliekų valdymo technologijas, infrastruktūrą, pajėgumus, taip pat pakuočių atliekų srautus.
„Polietilenu (PE) dengti puodeliai – globali problema galvojant apie perdirbimą. Taip pat plastikas, naudojimas vienkartinėje greito maisto pakuotėje, turėtų būti keičiamas naujomis dangomis, kurių taip nenuilstamai ir ieško pakuočių gamintojai“, – sako KTU doktorantė.
Jos nuomone, didžiųjų tinklų iniciatyva „NextGen Cup Challenge“ parodo, kad siekiant geriausių sprendimų, būtina kooperuotis ir ieškoti naudingiausių sinergijų.