Vieni eglutę Kalėdoms perka supakuotą dėžėje prekybos centre, kiti – vazone, o treti ima kirvį į rankas ir leidžiasi į tobulos žaliaskarės paieškas netoliese esančiame miške. Pastarasis variantas Lietuvoje draudžiamas – už savavališką eglutės ar šakų kirtimą svetimame miške gali grėsti net 300 eurų bauda, todėl gyventojai turi pasirinkti: pirkti dirbtinę, natūralią ar šventinį medį pakeisti kitais sprendimais.
Ne naujiena, jog anksčiausiai namus puošiantys gyventojai už Kalėdinę eglutę moka daugiausiai – likus mažiau nei savaitei iki švenčių, prekybos centre dirbtinę eglutę galima įsigyti net 70 proc. pigiau. Sugundyti šio pasiūlymo, daugelis besirenkančiųjų tikisi ją naudoti ne vienerius metus, taip sutaupydami ar prisidėdami prie aplinkos saugojimo, tačiau nė neįtaria, jog įprastos plastikinės eglutės aplinkai kenkia labiau nei natūralios.
Anot Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (KTU APINI) docentės, dr. Dainos Kliaugaitės, plastikinės eglutės dažniausia gaminamos iš polivinilchlorido (PVC), kuris klasifikuojamas kaip 3-ios rūšies plastikas ir turi žemą perdirbamumo rodiklį.
„Šio plastiko perdirbimas yra sudėtingas, nes tiek perdirbimo, tiek deginimo metu išsiskiria toksiški garai. Jei dirbtinė eglutė pagaminta iš kitų plastikų ir ją sudaro, pavyzdžiui, 100 proc. polietileno (PE) ar polipropileno (PP), tokią eglutę perdirbti yra lengviau. Tačiau dažnai dirbtinių eglučių gamybai pasitelkiamos kelios plastikų rūšys ar net metalo elementai, kurie apsunkina perdirbimo efektyvumą“, – sako KTU mokslininkė.
Deja, didžioji dalis Lietuvos prekybos centruose parduodamų dirbtinių eglučių yra pagamintos iš minėto PVC plastiko arba PVC ir PP plastikų junginio, o šventinio medžio kotą imituoja metaliniai elementai. Šie elementai sąlygoja tai, jog plastikinės eglutės – vienas žalingiausių šventinių sprendimų aplinkai.
„Dirbtinių eglučių gamyba reikalauja nemažai energijos išteklių, o dar jei prekė gabenama iš Kinijos, prisideda ir tarša iš transporto, reikia papildomų medžiagų pakuotei. Todėl dirbtinės eglutės palieka apie 10 kartų didesnį anglies pėdsaką nei natūralios, o gamybos sukeliama žala atsiperka tik tada, jei eglutė naudojama daugiau kaip 10 ar net 20 metų“, – teigia D. Kliaugaitė.
Anglies pėdsakas – tai dėl žmogaus veiklos per metus išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio matas, kuris leidžia išmatuoti skirtingų veiksnių, įskaitant ir Kalėdinių sprendimų, žalą aplinkai. Dirbtinės eglutės išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis (CO2 ekv.) siekia 40–50 kg, kai tuo tarpu natūralios eglutės anglies dvideginio pėdsakas gali būti lygus 0.
„Daugelyje mokslinių šaltinių teigiama, kad gyvos eglutės per Kalėdas sugeneruoja mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei dirbtinės, ypač jei jos po naudojimo yra tinkamai utilizuojamos. Lietuvoje atlikto tyrimo neteko girdėti, bet, pavyzdžiui, amerikiečių tyrimai rodo, kad jei natūrali, iš ūkių pirkta eglutė po Kalėdų yra susmulkinama ir naudojama kaip mulčias, kuris apsaugo dirvą nuo erozijos, o vėliau virsta trąša, tai jos anglies pėdsakas yra 0 kg CO2 ekv.“, – pasakoja KTU APINI atstovė.
Pasak D. Kliaugaitės, augdama eglutė iš aplinkos sugeria anglies dvideginį, o susmulkinta iki mulčo ji labai lėtai suyra, todėl emisijų poveikis yra nežymus ir pasiskirstęs ilgame laikotarpyje.
„Jei panaudota eglutė deginama, naudojama biokurui, tuomet skaičiuojama, kad jos anglies pėdsakas siekia 3,5–4 kg CO2 ekv., o jei patenka į sąvartyną – 16 kg CO2 ekv.“, – teigia D. Kliaugaitė.
Natūralias eglutes pirkėjai gali įsigyti iš prekybos centrų, medelynų ar eglučių ūkių, o Valstybinė miškų urėdija dar gruodžio pradžioje siūlė puošti namus nemokamai dalijamomis eglišakėmis. Vertindama eglučių ūkius, mokslininkė pabrėžia jų reikšmę ekosistemai: eglutės sodinamos dažniausia ten, kur kitų medžių auginti nepavyksta, taip prisidedant prie švaresnio oro, o ne sezono metu eglučių ūkiuose glaudžiasi paukščiai ir vabzdžiai.
„Kai kurie ūkiai teigia, kad kiekvienais metais eglučių atsodina netgi dvigubai tiek, kiek buvo nupirkta. Kadangi jaunesni medžiai gamina daugiau deguonies nei senesni, kertamos paaugusios eglutės, kurių vietoje pasodinamos 2–3 naujos. Eglutės Kalėdoms gali būti kertamos ir kasmetinio retinimo principu, vykstant natūraliai medelių atrankai. Pirkėjo užduotis įsitikinti, kad medeliai atkeliavo iš medelyno ir patikimų pardavėjų“, – sako D. Kliaugaitė.
Internetinio apsipirkinėjimo amžiuje vartotojui nebūtina Kalėdinio medžio ieškoti ilgai – net kelios kompanijos siūlo natūralios eglutės pristatymą į namus, o žaliaskarę vazone galima net išsinuomoti. Praėjus šventėms šį medį pardavėjas išveža utilizuoti pats, todėl daugiabučių gyventojams ar tiems, kurie nežino kaip tinkamai atsikratyti Kalėdine eglute, rūpestis po švenčių sumažėja.
„Šiuo metu rinkoje galima rinktis ir nukirstą, ir vazone esančią eglutę ar net eglutės nuomos paslaugą. Tačiau renkantis eglutę vazone labai svarbu išsiaiškinti, ar ji ir buvo auginta uždaroje šaknų sistemoje – vazone – nuo pat pradžių. Eglutė augusi atviroje šaknų sistemoje ir vėliau, nukirtus šaknis, įdėta į vazoną ilgai neišgyvens“, – teigia KTU APINI atstovė.
Praėjus šventėms natūralių eglučių negalima išmesti į mišrių komunalinių atliekų konteinerius ar palikti šalia jų – tam skirti surinkimo punktai arba žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės. VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centro“ direktorius, KTU APINI Darnaus valdymo ir gamybos magistro studijų programos alumnas Laurynas Virbickas tikina, jog natūralių eglučių surinkimo punktai, kurie atsiranda didžiuosiuose miestuose po švenčių, užtikrina tvaresnį jų utilizavimo būdą.
„Iš surinkimo punktų eglutės transportuojamos į žaliųjų atliekų aikšteles, panaudojamos kompostui, mulčiui arba biokurui. Be to nesukeliama ir vizualinė tarša. Tik labai svarbu, kad į punktus būtų priduodamos visiškai nupuoštos eglutės, be žaisliukų, nesuvyniotos į įvairius plastikus ar kilimus“, – teigia jis.
Natūralių eglučių surinkimo punktai po švenčių steigiami bene kiekviename didmiesčio rajone, todėl daugeliui gyventojų tokios aikštelės yra ranka pasiekiamos.
„Jei apsisprendėte įsigyti dirbtinę eglutę, tai polietilenas (PE), kuris priklausomai nuo rūšies yra žymimas skaičiais 2 ir 4, ar polipropilenas (PP), numeriu 5 žymimas plastikas, yra labiausia tinkami perdirbimui. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar kalėdinę eglutę sudaro viena, ar keletas plastiko rūšių, mat iš kombinuotų plastikų pagamintus produktus perdirbti yra sunkiau. Tinkamiausia dirbtines eglutes palikti stambiagabaričių atliekų aikštelėse“, – teigia L. Virbickas.
Norintiems šventes praleisti nesirūpinant daroma žala aplinkai, KTU APINI mokslininkė siūlo rinktis netradicinius sprendimus.
„Galima puošti eglutę kieme ar suformuoti ją iš eglės šakų – mano šeimai jau penktus metus iš eilės eglutę, nugenėtą iš namo gyvatvorės, padovanoja draugai. Yra ir daugiau netradicinių sprendimų pasigaminti alternatyvią eglutę iš turimų daiktų ar pakartotinai naudojamų ir lengvai atsinaujinančių medžiagų. KTU APINI jau daug metų nepuošia tradicinės eglutės, o renkasi kūrybiškesnius sprendimus“, – pasakoja D. Kliaugaitė.
